MODE INTERVIU / MODE INTERVIU
Aistis Mickevičius: „Parfumeris - nematomas menininkas”
Ieva Juknevičiūtė / 2018 November 01
Nuotraukoje: Aistis Mickevičius. Asmeninio archyvo nuotr.
Nors šį asmenį būtų galima pristatyti vardinant bent keletą specialybių ir veiklos sričių, šiandien MODE siūlo skaityti interviu su Aisčiu Mickevičiumi kaip parfumeriu, jaučiančiu didelę aistrą kvapams. Su pirmojo lietuviško parfumerijos ženklo FUMparFUM įkūrėju kalbėjomės apie mitus, supančius kvepalų pasaulį, nišinės parfumerijos specifiką bei parfumerio, kaip menininko, darbo pobūdį.
 
Kokius didžiausius lietuvių mėgstamus taikyti neteisingus mitus apie kvepalus galėtumėte įvardinti?
 
Nepaisant to, jog mūsų šalis garsėja parfumerinių parduotuvių gausa, o tai, atrodytų, puikus rodiklis nykti įvairiems klaidingiems stereotipams, lietuviai vis dar yra įsitvėrę keleto gajų mitų. Vienas iš jų susijęs su aromatų „išsilaikymu“ ant odos. Daugeliui tai tebėra vienas iš pagrindinių lūkesčių, absoliučiai ignoruojant informaciją apie produkto koncentraciją, žanrą, sumanymą, taip pat ir faktą, kad kiekvieno iš mūsų individualus odos pH ir yra tikrasis rodiklis, kiek ilgai aromatas laikysis ant odos. Taip pat reikėtų nepamiršti, jog gerokai ilgiau kvapus išlaiko audiniai, kailis ar plaukai. 
 
Kitas svarbus mitas, susijęs su šiuolaikine globalia mada – natūralumas ir ekologija. Daugelis labai išsigąsta žodžio „sintetika“ ir parfumerijoje klaidingai ieško natūralumo, kaip kažko labiau naudingo sveikatai. Visų pirma, kvepalai nėra aromaterapijos, sveikatinimo ar sveikos gyvensenos produktas. Šių laikų parfumerija yra absoliučiai saugi, siekiant išvengti galimų alerginių reakcijų, o kasmet atsiranda vis daugiau saugių sintetinių esencijų, iš kurių kuriami ir gaminami kvepalai. Dar vienas aspektas - gamtos apsauga. Reikalaudami natūralumo kvepaluose, nesusimąstome, jog yra nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių, kurių etikos sumetimais neturėtume įtraukti į ne pirmo būtinumo prabangių produktų gamybą. 
 
„Žmonės pratinasi prie minties, kad jokių vyriškų ir moteriškų kvepalų nėra."
 
Na, ir dar vienas mitas yra susijęs su kadaise marketingo specialistų sugalvotu aromatų lytiškumu, bet šis mitas pamažu sėkmingai griūna ir žmonės pratinasi prie minties, kad jokių vyriškų ir moteriškų kvepalų nėra.  
 
Ar įžvelgiate kvapų tendencijas? Jei taip, kokių kvepalų populiarumą šiuo metu išskirtumėte?
 
Kasmet tuo tikslu lankausi svarbiausiose nišinės parfumerijos parodose Florencijoje ir Milane, tad, žvelgiant globaliai, be abejo egzistuoja tam tikros tendencijos. Štai prieš penkerius metus nepaprastai madinga parfumerine nata galima buvo pavadinti agarmedį (angl. agarwood) arba ūdą (angl. oud, aoud), bet panašu, kad šios prabangios medienos natos pasaulis jau „atsikando“. Šiuo metu pastebimai išpopuliarėjusi ambrinė nata (angl. amber gris), kurią parfumerijoje imituoja sintetinis ingredientas ambroxan‘as. Taip pat jau keletą sezonų madingi botaniškai „skambantys“ aromatai, taip pataikaujant pasaulinei natūralumo madai. Ant bangos išlieka oda, įvairios dervos, medžiai, tabakas, prieskoniai (kardamonas, rozmarinas, šalavijas, pipiras, lauras) ir sultingi vaisiai (figa, rabarbaras, slyva). 
 
Pastaruoju metu gali susidaryti vaizdas, kad nišinė parfumerija, tampa vis plačiau vartojama. Kaip paaiškintumėte vis didėjančią nišinės parfumerijos komercinę sėkmę?
 
Iš tiesų turiu jus nuliūdinti, nes nišinė parfumerija šiuo metu pasaulyje beveik nebeegzistuoja ir pagrindinė to priežastis yra būtent šios parfumerinės krypties komercinė sėkmė. Jeigu staiga visi užsimano reto, nišinio produkto, tas produktas nustoja būti nišiniu, nes reikia patenkinti visų norinčiųjų poreikius. Tikro nišinio produkto pagaminama nedaug, jo reikia paieškoti, jis nepigus ir skirtas gurmanams, išmanantiems šį reikalą. Nišinė parfumerija atsirado kaip priešprieša komercijai ir pagrindinis jos indėlis į parfumerijos vystymąsi yra sugrąžintas dėmesys patiems aromatams, įdomioms kompozicijoms, retoms natoms, minimaliai investuojant į visą anturažą (flakonus, dėžutes ir tt.). Taigi, niša grąžino parfumerijai tikrąją prasmę, taip pat atliko didžiulę edukacinę funkciją. Deja, tačiau populiarumas ir žinomumas nišiniams produktams yra mirties nuosprendis pačiai  jų idėjai. Daugelį nišinių kompanijų, pajutę galimybę užsidirbti, supirko didieji parfumeriniai gigantai, o pati nišinė parfumerija pamažu mutavo į taip vadinamą Haute Parfumerie arba De Luxe klasės parfumeriją. Tai įvyko beveik nepastebimai, vos per keletą pastarųjų metų. Tikrai nišinių aromatų šiuo metu galima rasti tik tokiuose pasaulio pakraščiuose, kaip Lietuva.
 
Nuotraukoje: FumparFum prekės ženklo kvepalų nuotrauka. Foto iš FumparFum Facebook paskyros.

Esate minėjęs, kad kvepalų savikaina tikrai nėra didėlė. Gal galėtumėte paaiškinti iš ko susideda prabangiais laikomų kvepalų kaina?
 
Dažnu atveju prabangiuose kvepaluose iš tiesų galima rasti tikrai brangių, retų esencijų, tačiau kvepalų kaina labiausiai priklauso nuo pasirinktos tikslinės auditorijos, marketingo strategijos, aromatų kūrėjo vardo, reklaminės kampanijos kaštų ir kitų, su pačiu aromatu lyg ir nesusijusių dalykų. Bet nėra pagrindo nerimauti, jog už kvepalus yra permokama. Juk tai taip pat kaip pirkti dizainerio drabužį, rūšinį vyną ar kitą prabangos prekę. Nėra jokių objektyvių priežasčių abejoti tokių produktų kaina. Žinokite, parfumerijos pasaulyje tikrai daug investuojama norint pasiekti visų taip trokštamą prabangos efektą.
 
Kodėl kvapas taip stipriai veikia žmogaus prisiminimus ir net emocijas?
 
Aromato magija susijusi su galimybe nukelti mus į praeitį ar niekada nelankytas vietas, sužadinti mums prisiminimus, emocines nuotaikas, papasakoti mums istorijas. Žinoma, viską galima papasakoti ir labai techniškai moksliškai, tačiau parfumerija yra iliuzija ir nesinorėtų tos iliuzijos sugriauti. Juk parfumerija – tai dar viena meno rūšis, daranti didelę įtaką mūsų emocijoms bei atspindi asmenybę.
 
Savo knygoje rašėte, kad jums sudėtinga atsakyti į daugelio interviu metu jums užduodama klausimą kaip susidomėjote parfumerija, bet nuo pat vaikystės būdamas itin jautrus kvapams, galiausiai pasukote parfumerio profesijos link. Kaip sukaupėte reikiamos patieties FUMparFum ženklo įsteigimui ir kas galiausiai pastumėjo įsteigti ženklą?
 
Iš tiesų, mokantis parfumerijos, kaip ir visų amatų ar meno rūšių, ilgainiui supranti, jog po techninių dalykų svarbiausia yra praktika. Tik kasdien degustuodamas esencijas, maišydamas aromatus ir klysdamas gali perprasti parfumerines paslaptis. Aš vis dar tebesimokau, nes vis dar atrandu naujų dalykų. Tačiau prieš 7-erius metus įsteigti nuosavą prekinį ženklą reikėjo avantiūrizmo ir drąsos. Šiandien galiu pasakyti, jog kurti ir gaminti parfumeriją nėra pigus malonumas, todėl pagrindinis į priekį varantis variklis čia buvo ir yra aistra. Be aistros, tik su dideliais lūkesčiais užsidirbti, aš seniai būčiau bankrutavęs. Parfumerija yra mano aistra, todėl judu į priekį neskaičiuodamas nei piniginių, nei žmogiškų resursų. Važiuoju į ne pigiai kainuojančius seminarus, kursus, workshop’us. Lankausi parfumerinėse parodose. Ir investuoju, investuoju, investuoju. Tačiau kasdien nepaprastai džiaugiuosi šiuo savo gyvenimo pasirinkimu.
 
„Aromato magija susijusi su galimybe nukelti mus į praeitį ar niekada nelankytas vietas, sužadinti mums prisiminimus, emocines nuotaikas."
 
Kuriate kvepalus pagal individualius užsakymus. Kaip vyksta parfumerio ir kliento dialogas? Ką būtina žinoti, siekinat sukurti individualiai žmogui skirtą kvapą?
 
Taip, iš tiesų teikiame individualaus aromato kūrimo paslaugą, tačiau aš siūlau klientams pažvelgti į kvepalų kūrimą kaip į naują patirtį ir smagią atrakciją. Iš anksto nieko nereikia pasiruošti. Mes kalbamės apie kvepalus, būsimo aromato vizijas, aš tuo metu bandau susidaryti vidinį kliento portretą ir atspėti lūkesčius. Tuomet būna smagioji dalis – degustuojame atskiras parfumerines esencijas, klientas renkasi tai, kas jam patinka. Ir pagaliau iš tų pasirinkimų čia pat improvizuodamas sumaišau vienintelę ir nepakartojamą aromatinę kompoziciją. Aš vadinu tai pramogine parfumerija. O kalbant apie stambius užsakovus, tai viskas prasideda nuo taip vadinamo brief‘o, kuriame klientas išdėsto savo pageidavimus, įsivaizdavimus, lūkesčius, norus ir tt.
 
Su kokiais didžiausias iššūkiais, kaip parfumeris, kuriantis Lietuvoje, susiduriate?
 
Pirmasis didelis iššūkis buvo nugalėti visuotinį skepsį ir mitą, kad Lietuvoje kurti ir gaminti parfumerijos neįmanoma, kad tikri kvepalai tik prancūziški, kad nesu apsišaukėlis, o kryptingai siekiu žinių ir judu į priekį. Kiti iššūkiai daugiausia susiję su pačia aromatų gamyba, nes didžiąją dalį ingredientų, flakonus, purkštukus ir pan. tenka užsakinėti iš užsienio. Tad pradžioje reikėjo rasti tiekėjų ir gamintojų kontaktus. Tačiau ilgainiui viskas susitvarkė. Aromatus kuriu ir gaminu iš tų pačių parfumerinių ingredientų, kaip ir kitos kompanijos. Flakonus perku ten, kur perka pusė nišinių gamintojų. Dėžutes ir etiketes užsakome Lietuvoje.
 
Nuotraukoje: Aistis Mickevičius. Asmeninio archyvo nuotr.
 
Pagal veiklos principą FumparFum net tik kvepalus pristatantis ženklas. Užsiimate parfumerijos edukacija ir tikriausiai būtų galima įvardinti, kad parfumerijos kultūros formavimu Lietuvoje. Ar per pstaruosius keletą metų įžvelgiate pokyčių lietuvių poreikiuose? Ar lietuviai pradeda aktyviau domėtis parfumerijos pasauliu? 
 
Edukuoti žmones yra nepaprastai įdomu. Čia man labai pasitarnavo ir galimybė parašyti bei išleisti pirmąjį lietuvių kalba parfumerinį žinyną – knygą Kvepalai (Leidykla „Obuolys“, 2016), kurios tiražas sėkmingai nušluotas nuo lentynų ir jau spėjo tapti savotiška bibliografine retenybe. Pristatydamas šią knygą metus laiko keliavau po Lietuvą, pasakojau žmonėms apie kvapų pasaulį, grioviau mitus. Turiu pasakyti, jog mes, lietuviai, esame žingeidūs ir parfumerija mus iš tiesų jaudina ir domina. 
 
Drabužių dizainerio dažnai klausiame ar dėvi savo kūrybos rūbus. O ar jūs, kaip parfumeris, kvepinatės savo kūrybos kvepalais?
 
Aš esu pirmasis, kuris išbando aromatus, tad, be abejo, dažniausiai kvepiu savais kvepalais. Kartą taksi automobilyje vairuotojas susidomėjo, kuo aš pasikvėpinęs, bet po mano patikinimo, kad čia mano paties kūryba, buvau keistai nužiūrėtas, it beprotis. Mes vis dar negalime patikėti, kad lietuviška parfumerija egzistuoja, o juk tai – nebepaneigiamas faktas. Žinoma, būdamas parfumeriniu kolekcionieriumi, nevengiu įsigyti ir kitų kompanijų kvepalų, bet viešuose renginiuosiu visada esu pasikvepinęs savo kvepalais.
 
Kokius kvepalus asmeniškai labiausiai vertinate jūs?
 
Aš esu labai išrankus parfumerijos vartotojas. Mano išsirinktas aromatas iš tiesų turi atspindėti mane. Taigi, renkuosi ilgai ir kruopščiai, patinka labai skirtingo žanro kvepalai. Mėgstu ir abstrakčius molekulinius, ir sunkius dervinius bažnytinius, ir klasikos variacijas. Iš parfumerinių natų nepaprastai patinka figa, slyva, kedras, pačiulė, ambra, nerolis.
 
Kokius rečiausius kvepalus turite savo asmeninėje kolekcijoje? Galbūt turite kvepalų, kurių itin sunkiai ieškojote?
 
Pradėjęs pats kurti kvepalus vis rečiau papildau savąją kolekciją. Nepaprastai džiaugiuosi turėdamas kolekcijoje garbingos britų kompanijos Geo F Trumper odekoloną „Astor Cologne“, kurio pirmoji versija buvo sukurta dar 1880-aisiais, taip pat senąjį Hermes „Calèche“ variantą, 1961-ais sukurtą mano mėgstamo prancūzų parfumerio Guy Robert‘o. 
 
Kaip manote, ar parfumeris yra ir menininkas?

Taip, parfumeris yra nematomas menininkas, kuris iš paskirų kvapo molekulių sudėlioja jaudinantį aromatinį paveikslą, pasakojantį užburiančias istorijas. O parfumerija yra efemeriškas iliuzijų menas.  Tad nenuostabu, jog kvapai gali būti eksponuojami galerijose ar tapti lygiaverte tarpdisciplininio meno instaliacijų dalimi.